Aspergerio sindromas arba kodėl vaikas keistai elgiasi?

     Kartais tėvus, auginančius vaiką, ima trikdyti  keistas jo elgesys, pvz.: mažylis džiaugdamasis plasnoja rankomis; klykia ir trepsi, neįvykdžius jo prašymo arba griebia už gerklės kitam vaikui, norėdamas su juo pažaisti. Norėdami sužinoti ar tai normalu- tėvai paprastai kreipiasi į specialistus.

     Kartais ligos nerandama, bet kartais įtariamas raidos sutrikimas. Keistas elgesys dažnai būdingas vaikams, turintiems protinį atsilikimą, sergantiems autizmu ar kitais autizmo spektro sutrikimais, pvz.: Aspergerio sindromu.

     Aspergerio sindromas (toliau- AS) – tai raidos sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo problemomis. Pirmasis  jį aprašė Austrijos pediatras H. Aspergeris 1944m., ilgą laiką  stebėjęs keturis berniukus, kurie keistai elgėsi ir buvo „kažkokie kitokie“.

     Šis sutrikimas 8 kartus dažniau diagnozuojamas  berniukams nei mergaitėms. Įtarti jį galima vaikui perkopus trijų metų ribą, o labiausiai simptomai išryškėja  5-9 m. amžiuje.

      Kokie tie simptomai? Vaikas, turintis AS, nesugeba normaliai bendrauti su kitais žmonėmis. Jis nemoka palaikyti pokalbio, neišklauso kitų, nori  kalbėti tik apie save ar apie jį  patį dominančius dalykus. Jam sunku suprasti kitų žmonių jausmus, humorą bei  užuominas. Toks vaikas nemėgstamas  aplinkinių dėl savo įkyrumo, manieringumo. AS sindromą turintys vaikai  paprastai turi normalų (ar net aukštesnį) intelektą, kartais pasižymi išskirtiniais talentais, gali būti gabūs matematikai, kompiuterijai ar kitai veiklai. Labiausiai išsiskirianti jų savybė – nepaprastas domėjimasis kažkokiu tai dalyku (hobis). Dažnas jų yra labai į tai įsigilinęs, turi daug žinių ir  nuolat apie tai kalba. Paprastai juos domina bendraamžiams neįprasti dalykai (tvarkaraščiai, skaičiai, vabalai).

     AS turintys vaikai dažnai jaučiasi lyg patekę į svetimą pasaulį, gyvenantys tarp jiems nesuprantamų žmonių. Jų kalba keista, „robotinė“, o  balsas pokalbio metu gali kisti nuo tylaus, monotoniško iki itin garsaus, spiegiančio. Dėl savo elgesio tokie vaikai sunkiai susiranda draugų ir dažnai patiria patyčias. Jie nerangūs, nevikrūs, jau vaikystėje jiems sunkiai sekasi išmokti žaisti kamuoliu, važiuoti dviračiu, perlipti per kliūtis. Jie dažnai griūva, o pokyčiai ir triukšmas išveda juos iš pusiausvyros.

     Šiandien dar nėra tiksliai žinoma kas sukelia AS. Manoma, kad įtakos gali turėti paveldėjimas, ir kai kurių aplinkos faktorių įtaka. Priešingai nei daugelis mano, AS nėra sukeliamas emocinės deprivacijos, gimdymo traumos, tai nėra ir blogo auklėjimo pasekmė. Tai - liga, turinti neurobiologinį pagrindą, kurios priežastys dar yra tyrinėjimų stadijoje.

      Diagnozuoti AS gana sunku, nes vaikai su šiuo sindromu gali normaliai funkcionuoti daugeliu aspektų. Todėl  keistas jų elgesys kartais atrodo „tiesiog kitoks“. Jokių laboratorinių ar vaizdinių tyrimų, kurie  padėtų nustatyti diagnozę, nėra. Diagnozė nustatoma tik remiantis stebėjimu, tėvų pasakojimu ir specialiais testais.

     Vaistų nuo šios ligos nėra, bet vaikui gali būti suteikiama specializuota pagalba, mokant jį įgyti tam tikrų įgūdžių ir išmokti prisitaikyti. Vaikui ir tėvams rekomenduojama laikytis dienos režimo, taikoma elgesio terapija ir kitos priemonės. Svarbu kuo anksčiau pradėti užsiėmimus, nes teisingo elgesio ir atitinkamų socialinių įgūdžių formavimas bus efektyvesnis, jei vyks dar tik formuojantis vaiko smegenims.   

     Į gydymo procesą turi būti įtraukta visa šeima ir aplinkiniai (mokytojai, draugai). Sergančiam vaikui ir jo šeimai reikalingas palaikymas. Kadangi nėra akivaizdu, kad vaikas turi AS, reikėtų informuoti apie tai aplinkinius, kad jie neskubėtų pasmerkti ar ignoruoti vaiko.

Paruošė Elektrėnų Švietimo paslaugų centro Pedagoginės psichologinės tarnybos gydytoja vaikų neurologė Alma Januškevičienė