Paauglių savižudybės grėsmė

       Kiekviena savižudybė yra skaudi netektis. Ji nutraukia didžiausią vertybę – gyvybę. Lieka tik kančia ir tūkstančiai neišnaudotų galimybių. Kyla natūralus klausimas, ką turi išgyventi individas, kokie nepakeliami turi būti jį užklupę sunkumai, kad jis pasiryžtų šiam žingsniui.

      Įprasta manyti, kad vaikystė ir paauglystė – šviesiausi ir laimingiausi žmogaus gyvenimo tarpsniai, netemdomi gilių sukrėtimų ir išgyvenimų. Suaugusieji neretai nuvertina paauglių išgyvenamus sunkumus, žinodami, kad jų problemos yra laikinos. Tačiau patys paaugliai dar neturi pakankamai gyvenimiškos patirties, kad galėtų pažvelgti į savo problemas iš laiko perspektyvos.

     Jaunuolio gyvenime atsiranda naujų, sunkių išbandymų, kai iš vaikystės pasaulio reikia pereiti į suaugusiųjų. Paauglystė dažnai įvardijama kaip kritinis amžiaus tarpsnis, kuriam būdingi fizinės, emocinės bei socialinės raidos šuoliai. Paauglys ieško savo identiškumo: kas aš esu, ko aš noriu, ką turėčiau veikti šiame pasaulyje. Meilės ryšių nutrūkimas, pašalinimas iš draugų grupės, nesėkmės mokykloje, problemos teisėtvarkos institucijose, artimo žmogaus mirtis sukrėstą jaunuolį gali paskatinti impulsyviam ir desperatiškam veiksmui.

       Mėginantys nusižudyti jaunuoliai dažniausiai nenori mirti. Vaikai, paaugliai kurie mėgina žudytis, labai dažnai nori nutraukti ne savo gyvybę, bet nepakeliamas kančias. Dažniausiai jie nori pakeisti situaciją, atkeršyti, atkreipti dėmesį, nubausti – juose verda visokių jausmų sumaištis, o mirtis yra tik prie­mo­nė ne­pa­lan­kioms ap­lin­ky­bėms pa­veik­ti.  

       Lietuva daugybę metų pirmauja ne tik pagal suaugusiųjų, bet ir pagal paauglių savižudybių skaičių. Jauniausias užregistruotas nusižudęs vaikas Lietuvoje buvo 7 metų. Kasmet Lietuvoje nusižudo nuo penkių iki septynių 10-14 metų vaikų ir net iki keturiasdešimties 15-19 metų amžiaus jaunuolių.

      Išskiriama gana daug priežasčių, kodėl jauni žmonės kelia prieš save ranką. Viena iš dažniausiai minimų priežasčių, verčiančių ar skatinančių paauglius žudytis yra tėvų dėmesio stoka, nestabilumas ir nesantaika šeimoje.  Daugėja išsiskyrusių šeimų, vienišų motinų. Dažnai abu tėvai dirba ir mažai būna su šeima. Dauguma paauglių mano, kad tėvai jų nesupranta, juos atstumia ar ig­noruoja, kai jie ieško tėvų paramos bei užuojautos, jaučiasi nelaimingi. Savižudybės tikimybę didi­na sunki ekonominė šeimos padėtis, asocialus jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta. Savižudybes skatina ne tik smurtas šeimoje, bet ir mokykloje, žiniasklaidoje. Paauglių polinkį žudytis skatina ir tokie veiksniai kaip per didelis spaudimas ir nesėkmės moksle, sunkiai išgyvenamas specialybės rinkimosi metas, netikrumo dėl ateities jausmą lydi nuolatinė įtampa, konfliktai. Vis daugiau jaunimo vartoja alkoholį, kitas psichoaktyviąsias medžiagas. Sprendimą nu­sižudyti daug greičiau ir lengviau priima neblaivūs asmenys.  Žudytis gali paskatinti ir pažįstamų ar žinomų žmonių savižudybė. Tokie atvejai dažnai su pasimėgavimu išsamiai aprašomi mūsų spaudo­je, netiesiogiai tapdami sektinu pavyzdžiu. Po nelaimingo atsitikimo bendraamžių savižudybės rizi­ka padidėja 6–7 %. Savižudybės priežastimineretai būnapsichikos ligos. Apie mirtį ir savižudybę galvoja daugiau kaip pusė sergančiųjų depresija.

       Gali susidaryti įspūdis, kad savižudybės priežasčių yra tiek daug, jog užkirsti kelią savižudybei yra neįmanoma. Iš tiesų, retai pasitaiko, kad savižudybę lemtų viena priežastis. Tačiau moksliniai tyrimai ir praktinė patirtis rodo, kad net ir vienos problemos veiksmingas sprendimas gali labai sumažinti savižudybės riziką.

       Pagrindinė ypatybė, kuo skiriasi paauglių ir suaugusiųjų savižudybės, - pagalbos šauksmas (apie 90% paauglių) ir tik 10% paauglių turėjo rimtų ketinimų. Taigi, daugelio savižudybių galima išvengti.

     Yra daugybė ženklų, parodančių, kad jaunuoliui labai sunku. Paaugliai gali pasidaryti apatiški, užsidarę, neryžtingi. Nebegali susikaupti mokykloje, laikytis nusistovėjusios tvarkos, nebesimoko. Sutrinka mityba, neberūpi  ankstesni pomėgiai, gali mesti būrelius, vengti draugų. Jo piešiniai, rašiniai, muzika persmelkti mirties tema. Tiesiai ar užuolankom kalba apie savižudybę („Nebėra prasmės gyventi“, „Visiems bus tik geriau be manęs“). Būna ir kitokių elgesio pasikeitimų. Dažnai paaugliai būna agresyvūs, žiauriai elgiasi – taip slepia savo skausmą. Reikėtų ypatingai susirūpinti, jei: • pradėjo atsisveikinti su tais, kuriuos myli: grąžina daiktus, skolas, rašo laiškus; • apimtas sunkių ir slegiančių jausmų, nebemato išeities iš susiklosčiusios situacijos; • savo aplinkoje neturi paramos ir palaikymo; • yra numatęs tikslią savižudybės vietą ir laiką.

       Suaugusieji, kurie nuolat mato, pažįsta paauglį ir pastebi pasikeitusį jo elgesį, turėtų būti jam dėmesingi, paklausti, kas jį slegia. Labai svarbu, kad vaikas, paauglys išsikalbėtų, išreikštų savo jausmus. Nereikėtų skubėti vertinti įvykių, teisti, duoti patarimų, nesistengti pralinksminti paauglį, nesumenkinti jo problemų. Nepalikite jo vieno! Tik buvimas šalia ir pokalbis su jaunuoliu gali atitolinti juodą mintį apie savižudybę. Pasirūpinkite, kad jis gautų pagalbą ir iš kitų žmonių, specialistų.

         Idealu būtų, jei vaikai ir paaugliai pirmiausia kreiptųsi pagalbos į tėvus, o tėvai vaikui šią pagalbą suteiktų patys ar nuvestų pas specialistus (psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus). Tačiau pagalbos kreiptis (tiek tėvams, tiek vaikams) dažnai trukdo gėda, nes  psichologinės problemos priimamos kaip silpnumas, o „stiprus žmogus” turėtų susitvarkyti pats. Tačiau ši nuostata visuomenėje jau pamažu keičiasi į gerąją pusę.

          Nereikėtų skeptiškai žiūrėti į tai, ko mes nežinome ir nesuprantame. Neapgaudinėkime savęs, kad savižudybės vyksta kažkur kitur, tik ne čia… Augindami vaikus, dirbdami su jais, gyvendami šalia jų, jauskime atsakomybę už pasakytą žodį, už savo elgesį.

Ingrida Puronienė

Elektrėnų savivaldybės

Švietimo paslaugų centro

Pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė