Dėmesingai klausausi Jūsų

Kas tai yra psichologinė pagalba vaikui?

     Dažnai juokaujama, jog psichologiją renkasi tie žmonės, kurie patys turi psichologinių problemų, ir viena iš priežasčių, kodėl jie stojo mokytis šio dalyko, tai noras tas problemas išspręsti. Manau, kad tai iš dalies tiesa. Tik vidinę patirtį turintis, pripažinęs savo problemas ir jas išsprendęs psichologas, gali daug giliau supranti kitą žmogų, pasidalinti savo patirtimi, ją pritaikyti darbe.

     Viena iš svarbesnių psichologinės pagalbos veiklų yra psichologinis konsultavimas, kuomet vaikams ir jų tėvams padedama išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų gyvenime. Šios pagalbos tikslai – nustatyti vaiko psichologines, asnemybės ir ugdymosi problemas ir padėti jas spręsti; stiprinti tėvų, pedagogų gebėjimą bendrauti su vaiku, turinčiu psichologinių problemų, ir užtikrinti jo psichologinių poreikių patenkinimą.

     Besikreipiančiajam pagalbos svarbu žinoti, kad psichologas saugo jo teisę į privatumą: apie tai kas buvo kalbėta su juo konsultacijos metu yra griežtai laikoma paslaptyje. Todėl kiekvienas, atėjęs pas psichologą, gali būti savimi ir jaustis saugiai nusiimdamas ‚kaukes“, kurias užsideda bendraudamas su aplinkiniais.

Psichologas – ne stebukladarys

     Neretai iš psichologo tikimasi neįmanomų dalykų. Pavyzdžiui, „gal galit sūnų užhipnotizuoti, o tai jau aš atiduosiu jį į vaikų namus...“, „bet ką darykit, kad tik nustotų zyzti...“ ir panašiai. Taigi, dažnai tėvai tikisi, kad psichologas išspręs visas problemas, atsakys į visus klausimus, tapatina psichologus su vaistus išrašančiais psichiatrais ar net stebukladariais arba nieko iš jų nesitiki.

     Į psichologus mūsų šalyje vis dar žiūrima nepatikliai. Gal dėl to, jog ilgą laiką formavosi nuostata apie psichinę ligą kaip į nuosprendį, nurašantį pilnavertį gyvenimą. Nors besikreipiančiųjų psichologinės pagalbos vaikų daugėja, bendraamžiai linkę juos vadinti „psichais“, o ir patys pagalbos prašantieji irgi mano, kad šios srities specialistai gydo tik „durnius“. Tačiau po kelių konsultacijų pradeda keisti savo nuomonę, suvokia, kad pas psichologą ateina tie, kurie atvirai bendrauja, išsako visas savo problemas, nuoskaudas, sunkumus, o psichologas tik padeda jiems spręsti savąsias problemas. Konsultacijos sėkmingesnės tada, kai problemą bandoma spręsti kartu su tėvais. Vaikas yra viena šeimos grandžių, todėl jeigu jis keičiasi, tenka keistis ir tėvams, kad ši grandis nenutrūktų. Kartais pasitaiko, kad vaikas ar tėvai nenori priimti pagalbos, tuomet neverta bandyti ją suteikti, nes problemos sprendimas nebus sėkmingas. Po tokių nesėkmingų konsultacijų netiesiogiai tenka išgirsti „psichologas man nepadėjo“.

Kodėl kreipiamasi pagalbos į psichologą?

   Augantys vaikai nuolat patiria psichologinių problemų, kylančių dėl tam tikrų amžiaus krizių ir asmenybės formavimosi dėsningumų, savęs realizavimo sunkumų, tarpusavio santykių keblumų, priklausomybių, nepakankamo adaptavimosi mokykloje ir įvairių socialinių priežasčių – tėvų skyrybų, fizinio ar seksualinio smurto, panaudoto prieš jį patį ir t.t.

     Priežastys dėl kurių kreipiamasi į psichologą tiek tarp ikimokyklinukų, tiek tarp pradinukų bei vyresnių klasių moksleivių yra skirtingos. Pavyzdžiui, pradinukų tėvai dažniausia kreipiasi dėl vaiko drausmės problemų, vyresniems moksleiviams dažniausiai iškyla santykių su bendraamžiais ar tėvais, mokytojais, savęs nuvertinimo, mokyklos nelankymo problemų. Taigi, priežasčių, paskatinusių kreiptis į psichologą pagalbos, gali būti labai daug ir pačių įvairiausių.

     Trapi vaiko psichika be tinkamos šeimos, pedagogo ar psichologo paramos neretai palūžta slegiama sunkumų naštos, ir vaiko elgesys įgauna įvairiai pasireiškiančių netinkamo elgesio apraiškų, sutrinka emocinė pusiausvyra. Pastaruoju metu nereti atvejai, kuomet dvasiškai palūžusiam paaugliui, į galvą ateina mintis pasitraukti iš šio gyvenimo. Krizinių klientų skaičius vis auga...

Ar ne per vėlu kreiptis?

     Turbūt sunku yra apsispręsti kada eiti pas psichologą. Visada atrodo, kad dar ne laikas, tačiau, kai jau problema tampa nepakeliama, paaiškėja, kad buvo delsta iki galimai sunkių padarinių. Iš savo darbo Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje patirties, galiu pastebėti, kad prieš 3-4 metus pagalbos dažniausiai kreipdavosi asmenys, turintys tam tikrų psichologinių problemų, pastaraisiais metais vis didėja vaikų, turinčių psichikos sutrikimų. Tai yra, dar neseniai buvusi tik problema tampa sutrikimu, galinčiu apkartinti ateitį...

Galimybės suteikti psichologinę pagalbą neatitinka poreikų

     Nors vaikų psichinė būsena bėgant metams vis sunkėja, o besikreipiančiųjų psichologinės pagalbos skaičius vis auga, tačiau šių pagalbos teikėjų Elektrėnų savivaldybėje trūksta. Konsultuoti gali tik tinkamą išsilavinimą turintys psichologai, jų kvalifikacijai keliami gana aukšti reikalavimai. Vertinant realią šių dienų situaciją, pagalbos ieškantiems tėvams, deja, tenka sakyti, kad sumažėjus psichologų skaičiui ugdymo įstaigose (tuo pačiu ir mūsų savivaldybės Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje), ir psichologinė pagalba teikiama tik ribotam vaikų skaičiui...

 

INGRIDA PURONIENĖ,

Elektrėnų Švietimo paslaugų centro

Pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė

Straipsnis „Elektrėnų kronikoje“,

2010 m. liepos 9-15 d., Nr. 27 (573)