Kartais tėvus, auginančius vaiką, ima trikdyti keistas jo elgesys, pvz.: mažylis džiaugdamasis plasnoja rankomis; klykia ir trepsi, neįvykdžius jo prašymo arba griebia už gerklės kitam vaikui, norėdamas su juo pažaisti. Norėdami sužinoti ar tai normalu- tėvai paprastai kreipiasi į specialistus.

Kartais ligos nerandama, bet kartais įtariamas raidos sutrikimas. Keistas elgesys dažnai būdingas vaikams, turintiems protinį atsilikimą, sergantiems autizmu ar kitais autizmo spektro sutrikimais, pvz.: Aspergerio sindromu.

Aspergerio sindromas (toliau- AS) – tai raidos sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo problemomis. Pirmasis jį aprašė Austrijos pediatras H. Aspergeris 1944m., ilgą laiką stebėjęs keturis berniukus, kurie keistai elgėsi ir buvo „kažkokie kitokie“.

Šis sutrikimas 8 kartus dažniau diagnozuojamas berniukams nei mergaitėms. Įtarti jį galima vaikui perkopus trijų metų ribą, o labiausiai simptomai išryškėja 5-9 m. amžiuje.

Kokie tie simptomai? Vaikas, turintis AS, nesugeba normaliai bendrauti su kitais žmonėmis. Jis nemoka palaikyti pokalbio, neišklauso kitų, nori kalbėti tik apie save ar apie jį patį dominančius dalykus. Jam sunku suprasti kitų žmonių jausmus, humorą bei užuominas. Toks vaikas nemėgstamas aplinkinių dėl savo įkyrumo, manieringumo. AS sindromą turintys vaikai paprastai turi normalų (ar net aukštesnį) intelektą, kartais pasižymi išskirtiniais talentais, gali būti gabūs matematikai, kompiuterijai ar kitai veiklai. Labiausiai išsiskirianti jų savybė – nepaprastas domėjimasis kažkokiu tai dalyku (hobis). Dažnas jų yra labai į tai įsigilinęs, turi daug žinių ir nuolat apie tai kalba. Paprastai juos domina bendraamžiams neįprasti dalykai (tvarkaraščiai, skaičiai, vabalai).

AS turintys vaikai dažnai jaučiasi lyg patekę į svetimą pasaulį, gyvenantys tarp jiems nesuprantamų žmonių. Jų kalba keista, „robotinė“, o balsas pokalbio metu gali kisti nuo tylaus, monotoniško iki itin garsaus, spiegiančio. Dėl savo elgesio tokie vaikai sunkiai susiranda draugų ir dažnai patiria patyčias. Jie nerangūs, nevikrūs, jau vaikystėje jiems sunkiai sekasi išmokti žaisti kamuoliu, važiuoti dviračiu, perlipti per kliūtis. Jie dažnai griūva, o pokyčiai ir triukšmas išveda juos iš pusiausvyros.

Šiandien dar nėra tiksliai žinoma kas sukelia AS. Manoma, kad įtakos gali turėti paveldėjimas, ir kai kurių aplinkos faktorių įtaka. Priešingai nei daugelis mano, AS nėra sukeliamas emocinės deprivacijos, gimdymo traumos, tai nėra ir blogo auklėjimo pasekmė. Tai – liga, turinti neurobiologinį pagrindą, kurios priežastys dar yra tyrinėjimų stadijoje.

Diagnozuoti AS gana sunku, nes vaikai su šiuo sindromu gali normaliai funkcionuoti daugeliu aspektų. Todėl keistas jų elgesys kartais atrodo „tiesiog kitoks“. Jokių laboratorinių ar vaizdinių tyrimų, kurie padėtų nustatyti diagnozę, nėra. Diagnozė nustatoma tik remiantis stebėjimu, tėvų pasakojimu ir specialiais testais.

Vaistų nuo šios ligos nėra, bet vaikui gali būti suteikiama specializuota pagalba, mokant jį įgyti tam tikrų įgūdžių ir išmokti prisitaikyti. Vaikui ir tėvams rekomenduojama laikytis dienos režimo, taikoma elgesio terapija ir kitos priemonės. Svarbu kuo anksčiau pradėti užsiėmimus, nes teisingo elgesio ir atitinkamų socialinių įgūdžių formavimas bus efektyvesnis, jei vyks dar tik formuojantis vaiko smegenims.

Į gydymo procesą turi būti įtraukta visa šeima ir aplinkiniai (mokytojai, draugai). Sergančiam vaikui ir jo šeimai reikalingas palaikymas. Kadangi nėra akivaizdu, kad vaikas turi AS, reikėtų informuoti apie tai aplinkinius, kad jie neskubėtų pasmerkti ar ignoruoti vaiko.

Paruošė Elektrėnų Švietimo paslaugų centro Pedagoginės psichologinės tarnybos gydytoja vaikų neurologė Alma Januškevičienė

Viena iš prioritetinių Elektrėnų savivaldybės Švietimo paslaugų cento Pedagoginės psichologinės tarnybos 2012 metais darbo sričių buvo susijusios su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymu(si). Tuo tikslu buvo numatyta: metodinės – konsultacinės dienos ugdymo įstaigose ir seminaras „Specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų pažinimas, jų poreikių įvertinimas ir tenkinimas“. Siekiant tikslingos pedagoginės pagalbos teikimo ir stiprinant bendradarbiavimą su ugdymo įstaigomis, Pedagoginė psichologinė tarnyba (toliau PPT) kartu su Elektrėnų savivaldybės ugdymo įstaigų Vaiko gerovės komisijų (toliau VGK) pirmininkais, posėdžio (2011-12-21 Nr.17.2/5) metu, nutarė organizuoti Elektrėnų savivaldybės ugdymo įstaigose PPT konsultacines dienas. Buvo numatytas konsultacinių dienų tvarkaraštis, suderintas konsultacijų laikas su kiekviena ugdymo įstaiga. Konsultacinėse dienose dalyvavo 178 pedagogai iš 16 mokyklų. PPT iš anksto pasiūlė susitikimų darbotvarkės planą. Su „Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupių nustatymo ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius tvarka“ supažindino psichologė Ingrida Puronienė, o su „Mokinių specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo ir specialiojo skyrimo tvarka“, dokumentų pildymo eiga supažindino PPT vadovė Asta Lauciuvienė. Apie Bendrųjų ugdymo programų pritaikymą: pritaikytas ir individualizuotas Bendrąsias programas kalbėjo specialioji pedagogė Marijona Sajetienė. Kai kurios ugdymo įstaigos iš anksto numatė konkrečių atvejų aptarimą, atsiuntė klausimus, į kuriuos norėjo gauti atsakymus. Susitikimų metu vyko atvejų aptarimai, diskusijos. Didelių diskusijų kilo dėl bendrųjų mokymosi sutrikimų grupės mokinių ugdymo(si) pritaikymo, nes šių vaikų intelektiniai gebėjimai yra žemi, bet nesiekia labai žemo intelekto ribos, o pasiekimų lygis dažnai nepasiekia atitinkamo Bendrosiose programose koncentrui nurodyto patenkinamojo lygio požymių. Šiems mokiniams ypač reikalinga pagalba (nuolatinė): pedagogo, pagalbos specialistų, mokytojų padėjėjų. VGK aptaria ir numato šiems mokiniams pagalbos specialistų reikmes, numato ugdymo turinio apimtis, ugdymo plano, metodų, būdų, vadovėlių, mokymo priemonių, medžiagos pritaikymą. Apibendrinus diskusijų metu keltus klausimus, galima teigti, jog mokytojai atsižvelgia į specialiųjų ugdymosi poreikių mokinio gebėjimus, pasiekimų lygį, tačiau pasitaiko, jog nepakankamai atsižvelgiama į vaiko specialiuosius poreikius, nepakankamai išaiškinamas dalyko turinys, netinkamai pritaikomi ugdymo metodai. Tėvai taip pat susiduria su vaikų mokymosi sunkumais, o ir padėti vaikams sekasi sunkiai. Ne visada ugdymo įstaigose yra pakankamas kiekis poreikių turinčiam vaikui reikalingų specialistų. Jų krūvis dažnai yra per mažas pagal vaikų kiekį. PPT specialistai, atlikę kompleksinį vaiko vertinimą, rekomenduoja kiekvienam specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam mokiniui pagalbos specialistų poreikį. Specialistai dirba su visais specialiųjų poreikių vaikais ir tenkina kiekvieno vaiko individualius poreikius. Kiekviena ugdymo įstaiga priimdama specialiųjų ugdymosi poreikių turintį mokinį, kartu su tėvais (globėjais, rūpintojais) aptaria ir numato kokią pagalbą vaikas gaus, o kokios mokykla pagalbos negalės teikti. Tik tėvai (globėjai, rūpintojai) priima sprendimą dėl ugdymo įstaigos pasirinkimo.

Po visų konsultacinių dienų (lapkričio 28 d.) buvo pravestas seminaras „Specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų pažinimas, jų poreikių įvertinimas ir tenkinimas“, kurio tikslas buvo gerinti pedagogų, dirbančių su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais, ugdymo kokybę, užtikrinti individualiųjų asmens poreikių įvertinimą ir tenkinimą. Seminare dalyvavo gausus būrys pedagogų (35) iš įvairių savivaldybės ugdymo įstaigų. Jie turėjo galimybę aptarti konkrečius savo darbe pasitaikančius atvejus, išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus. Seminaro lektorės Asta Lauciuvienė, Ingrida Puronienė, Marijona Sajetienė, Aliona Sasnauskienė parengė atmintines (padalomosios medžiagos), kuriomis galės pasinaudoti VGK, ugdantys pedagogai.

Nesvarbu, kokių negalių, sutrikimų ar mokymosi sunkumų turi vaikas, jam reikia padėti tiek, kiek įmanoma, t.y. plėtoti jo visas turimas potencialias vystymosi galimybes. Dėkojame Elektrėnų savivaldybės ugdymo įstaigoms už bendradarbiavimą ir tikimės jį tęsti toliau.

Specialioji pedagogė Marijona Sajetienė

Kiekvieno vaiko kalbos vystymasis savitas. Vieni vaikai, sulaukę dvejų metukų, taria keletą žodelių, o kiti jau kalba sakiniais. Šie skirtumai priklauso nuo daugeli dalykų: nuo vaiko asmenybės savybių, psichomotorinio vystymosi ypatumų, aplinkos sąlygų.

Įvairaus amžiaus vaikučių tėveliai nerimauja dėl netaisyklingo savo atžalų kalbėjimo.

Jau dvidešimtus metus dirbu logopede. Penkiolika metų dirbau mokykloje – darželyje „Žiogelis“, o šiuo metu esu Elektrėnų Pedagoginės psichologinės tarnybos logopedė. Taigi, pabandysiu atsakyti į keletą tėvelius dažniausiai neraminančių klausimų.

Kokios priežastys sukelia kalbos problemas?

Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Garsų tarimo sutrikimus dažnai nulemia įvairūs kalbos padargų (liežuvio, lūpų, gomurio, žandikaulių) pakitimai. Kalbos, kaip sistemos, problemas gali sukelti motinos nėštumo patologija, mamos ar kūdikio persirgtos ligos, traumos, paveldimos ligos, kiti vaiko raidos sutrikimai, pavyzdžiui – vaiko kurtumas, cerebrinis paralyžius ir kt. Kalbos raidos problemų gali turėti vaikučiai, augantys skurdžioje kalbinėje aplinkoje.

Kokie požymiai gali rodyti kalbos sutrikimą?

Tėvams būtina susirūpinti jeigu:

• vienerių – dvejų metukų vaikai netaria jokių garsų;
• trejų metų vaikutis vartoja tik pavienius žodelius, garsus, garsažodžius;
• ketverių – penkerių metų vaikai kalba netaisyklingais sakiniais, nederina žodžių sakiniuose, vaiko kalbą sunkiai supranta aplinkiniai;
• penkerių su puse – šešerių metų vaikas dar netaisyklingai taria garsus, kitaip tariant – švepluoja;
• vaikas mikčioja;
• vaikas turi kitų raidos problemų.

Kas ir kur gali įvertinti vaiko kalbą?

Vaiko kalbos įvertinimą atlieka aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis specialistas – logopedas. Logopedai Lietuvoje dirba įvairiose įstaigose: ankstyvosios reabilitacijos tarnybose, poliklinikose, darželiuose, pedagoginėse psichologinėse tarnybose, mokyklose, sanatorijose, bei privačiuose kabinetuose. Elektrėnų savivaldybėje logopedai dirba: Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, daugelyje darželių ir mokyklų bei Abromiškių reabilitacijos ligoninėje (vaikų skyriuje).

Kas yra logopedinė pagalba?

Logopedas nustatęs kalbos sutrikimą, pagalbos vaikui pobūdį aptaria su tėvais. Logopedinė pagalba – tai logopedinės pratybos (užsiėmimai), kurių tikslas – šalinti kalbos surikimus bei lavinti vaiko kalbinius gebėjimus. Pratybos gali būti vaikui skiriamos individualiai arba vaikas lankosi pas logopedą su kitų vaikučių grupe. Pagal sutrikimo sunkumą logopedas nustato pagalbos vaikui intensyvumą, trukmę ir pobūdį. Logopedinės pagalbos efektyvumas priklauso nuo logopedo ir vaiko tėvų bendradarbiavimo. Dažnai logopedas suteikia tėvams naudingų rekomendacijų, padedančių ugdyti vaiko kalbą ir šalinti kalbos nesklandumus.

Keletas logopedo pastebėjimų:

• Jeigu vaikui nustatytas kalbos sutrikimas, jis savo problemų „neišaugs“. Vaikui tikrai bus reikalinga logopedo pagalba.
• Yra sudėtingų sutrikimų, kada net suteikus logopedo pagalbą, išlieka liekamieji reiškiniai.
• Kalbos sutrikimai gali turėti neigiamos įtakos vaiko mokymuisi.
• Vaikas nekaltas dėl savo kalbos problemų. Tėveliai, nekaltinkite ir nekritikuokite savo vaiko, o – stenkitės suprasti ir padėti.

Mūsų vaikai – didžiausia mūsų turtas ir mes juos mylime ne todėl, kad jie taisyklingai kalba, gražiai dainuoja ar šoka, gerai mokosi, sportuoja… Mes juos tiesiog mylime.

Asta Lauciuvienė

Elektrėnų savivaldybės

Švietimo paslaugų centro

Pedagoginės psichologinės tarnybos logopedė metodininkė

Straipsnis „Elektrėnų kronikoje“,

2010 m. gegužės 14-20 d., Nr. 19 (595)

Kiekviena savižudybė yra skaudi netektis. Ji nutraukia didžiausią vertybę – gyvybę. Lieka tik kančia ir tūkstančiai neišnaudotų galimybių. Kyla natūralus klausimas, ką turi išgyventi individas, kokie nepakeliami turi būti jį užklupę sunkumai, kad jis pasiryžtų šiam žingsniui.

Įprasta manyti, kad vaikystė ir paauglystė – šviesiausi ir laimingiausi žmogaus gyvenimo tarpsniai, netemdomi gilių sukrėtimų ir išgyvenimų. Suaugusieji neretai nuvertina paauglių išgyvenamus sunkumus, žinodami, kad jų problemos yra laikinos. Tačiau patys paaugliai dar neturi pakankamai gyvenimiškos patirties, kad galėtų pažvelgti į savo problemas iš laiko perspektyvos.

Jaunuolio gyvenime atsiranda naujų, sunkių išbandymų, kai iš vaikystės pasaulio reikia pereiti į suaugusiųjų. Paauglystė dažnai įvardijama kaip kritinis amžiaus tarpsnis, kuriam būdingi fizinės, emocinės bei socialinės raidos šuoliai. Paauglys ieško savo identiškumo: kas aš esu, ko aš noriu, ką turėčiau veikti šiame pasaulyje. Meilės ryšių nutrūkimas, pašalinimas iš draugų grupės, nesėkmės mokykloje, problemos teisėtvarkos institucijose, artimo žmogaus mirtis sukrėstą jaunuolį gali paskatinti impulsyviam ir desperatiškam veiksmui.

Mėginantys nusižudyti jaunuoliai dažniausiai nenori mirti. Vaikai, paaugliai kurie mėgina žudytis, labai dažnai nori nutraukti ne savo gyvybę, bet nepakeliamas kančias. Dažniausiai jie nori pakeisti situaciją, atkeršyti, atkreipti dėmesį, nubausti – juose verda visokių jausmų sumaištis, o mirtis yra tik prie­mo­nė ne­pa­lan­kioms ap­lin­ky­bėms pa­veik­ti.

Lietuva daugybę metų pirmauja ne tik pagal suaugusiųjų, bet ir pagal paauglių savižudybių skaičių. Jauniausias užregistruotas nusižudęs vaikas Lietuvoje buvo 7 metų. Kasmet Lietuvoje nusižudo nuo penkių iki septynių 10-14 metų vaikų ir net iki keturiasdešimties 15-19 metų amžiaus jaunuolių.

Išskiriama gana daug priežasčių, kodėl jauni žmonės kelia prieš save ranką. Viena iš dažniausiai minimų priežasčių, verčiančių ar skatinančių paauglius žudytis yra tėvų dėmesio stoka, nestabilumas ir nesantaika šeimoje. Daugėja išsiskyrusių šeimų, vienišų motinų. Dažnai abu tėvai dirba ir mažai būna su šeima. Dauguma paauglių mano, kad tėvai jų nesupranta, juos atstumia ar ig­noruoja, kai jie ieško tėvų paramos bei užuojautos, jaučiasi nelaimingi. Savižudybės tikimybę didi­na sunki ekonominė šeimos padėtis, asocialus jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta. Savižudybes skatina ne tik smurtas šeimoje, bet ir mokykloje, žiniasklaidoje. Paauglių polinkį žudytis skatina ir tokie veiksniai kaip per didelis spaudimas ir nesėkmės moksle, sunkiai išgyvenamas specialybės rinkimosi metas, netikrumo dėl ateities jausmą lydi nuolatinė įtampa, konfliktai. Vis daugiau jaunimo vartoja alkoholį, kitas psichoaktyviąsias medžiagas. Sprendimą nu­sižudyti daug greičiau ir lengviau priima neblaivūs asmenys. Žudytis gali paskatinti ir pažįstamų ar žinomų žmonių savižudybė. Tokie atvejai dažnai su pasimėgavimu išsamiai aprašomi mūsų spaudo­je, netiesiogiai tapdami sektinu pavyzdžiu. Po nelaimingo atsitikimo bendraamžių savižudybės rizi­ka padidėja 6–7 %. Savižudybės priežastimineretai būnapsichikos ligos. Apie mirtį ir savižudybę galvoja daugiau kaip pusė sergančiųjų depresija.

Gali susidaryti įspūdis, kad savižudybės priežasčių yra tiek daug, jog užkirsti kelią savižudybei yra neįmanoma. Iš tiesų, retai pasitaiko, kad savižudybę lemtų viena priežastis. Tačiau moksliniai tyrimai ir praktinė patirtis rodo, kad net ir vienos problemos veiksmingas sprendimas gali labai sumažinti savižudybės riziką.

Pagrindinė ypatybė, kuo skiriasi paauglių ir suaugusiųjų savižudybės, – pagalbos šauksmas (apie 90% paauglių) ir tik 10% paauglių turėjo rimtų ketinimų. Taigi, daugelio savižudybių galima išvengti.

Yra daugybė ženklų, parodančių, kad jaunuoliui labai sunku. Paaugliai gali pasidaryti apatiški, užsidarę, neryžtingi. Nebegali susikaupti mokykloje, laikytis nusistovėjusios tvarkos, nebesimoko. Sutrinka mityba, neberūpi ankstesni pomėgiai, gali mesti būrelius, vengti draugų. Jo piešiniai, rašiniai, muzika persmelkti mirties tema. Tiesiai ar užuolankom kalba apie savižudybę („Nebėra prasmės gyventi“, „Visiems bus tik geriau be manęs“). Būna ir kitokių elgesio pasikeitimų. Dažnai paaugliai būna agresyvūs, žiauriai elgiasi – taip slepia savo skausmą. Reikėtų ypatingai susirūpinti, jei:

• pradėjo atsisveikinti su tais, kuriuos myli: grąžina daiktus, skolas, rašo laiškus;

• apimtas sunkių ir slegiančių jausmų, nebemato išeities iš susiklosčiusios situacijos;

• savo aplinkoje neturi paramos ir palaikymo; • yra numatęs tikslią savižudybės vietą ir laiką.

Suaugusieji, kurie nuolat mato, pažįsta paauglį ir pastebi pasikeitusį jo elgesį, turėtų būti jam dėmesingi, paklausti, kas jį slegia. Labai svarbu, kad vaikas, paauglys išsikalbėtų, išreikštų savo jausmus. Nereikėtų skubėti vertinti įvykių, teisti, duoti patarimų, nesistengti pralinksminti paauglį, nesumenkinti jo problemų. Nepalikite jo vieno! Tik buvimas šalia ir pokalbis su jaunuoliu gali atitolinti juodą mintį apie savižudybę. Pasirūpinkite, kad jis gautų pagalbą ir iš kitų žmonių, specialistų.

Idealu būtų, jei vaikai ir paaugliai pirmiausia kreiptųsi pagalbos į tėvus, o tėvai vaikui šią pagalbą suteiktų patys ar nuvestų pas specialistus (psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus). Tačiau pagalbos kreiptis (tiek tėvams, tiek vaikams) dažnai trukdo gėda, nes psichologinės problemos priimamos kaip silpnumas, o „stiprus žmogus” turėtų susitvarkyti pats. Tačiau ši nuostata visuomenėje jau pamažu keičiasi į gerąją pusę.

Nereikėtų skeptiškai žiūrėti į tai, ko mes nežinome ir nesuprantame. Neapgaudinėkime savęs, kad savižudybės vyksta kažkur kitur, tik ne čia… Augindami vaikus, dirbdami su jais, gyvendami šalia jų, jauskime atsakomybę už pasakytą žodį, už savo elgesį.

Ingrida Puronienė

Elektrėnų savivaldybės

Švietimo paslaugų centro

Pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė

Kas tai yra psichologinė pagalba vaikui?

Dažnai juokaujama, jog psichologiją renkasi tie žmonės, kurie patys turi psichologinių problemų, ir viena iš priežasčių, kodėl jie stojo mokytis šio dalyko, tai noras tas problemas išspręsti. Manau, kad tai iš dalies tiesa. Tik vidinę patirtį turintis, pripažinęs savo problemas ir jas išsprendęs psichologas, gali daug giliau supranti kitą žmogų, pasidalinti savo patirtimi, ją pritaikyti darbe.

Viena iš svarbesnių psichologinės pagalbos veiklų yra psichologinis konsultavimas, kuomet vaikams ir jų tėvams padedama išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų gyvenime. Šios pagalbos tikslai – nustatyti vaiko psichologines, asnemybės ir ugdymosi problemas ir padėti jas spręsti; stiprinti tėvų, pedagogų gebėjimą bendrauti su vaiku, turinčiu psichologinių problemų, ir užtikrinti jo psichologinių poreikių patenkinimą.

Besikreipiančiajam pagalbos svarbu žinoti, kad psichologas saugo jo teisę į privatumą: apie tai kas buvo kalbėta su juo konsultacijos metu yra griežtai laikoma paslaptyje. Todėl kiekvienas, atėjęs pas psichologą, gali būti savimi ir jaustis saugiai nusiimdamas ‚kaukes“, kurias užsideda bendraudamas su aplinkiniais.

Psichologas – ne stebukladarys

Neretai iš psichologo tikimasi neįmanomų dalykų. Pavyzdžiui, „gal galit sūnų užhipnotizuoti, o tai jau aš atiduosiu jį į vaikų namus…“, „bet ką darykit, kad tik nustotų zyzti…“ ir panašiai. Taigi, dažnai tėvai tikisi, kad psichologas išspręs visas problemas, atsakys į visus klausimus, tapatina psichologus su vaistus išrašančiais psichiatrais ar net stebukladariais arba nieko iš jų nesitiki.

Į psichologus mūsų šalyje vis dar žiūrima nepatikliai. Gal dėl to, jog ilgą laiką formavosi nuostata apie psichinę ligą kaip į nuosprendį, nurašantį pilnavertį gyvenimą. Nors besikreipiančiųjų psichologinės pagalbos vaikų daugėja, bendraamžiai linkę juos vadinti „psichais“, o ir patys pagalbos prašantieji irgi mano, kad šios srities specialistai gydo tik „durnius“. Tačiau po kelių konsultacijų pradeda keisti savo nuomonę, suvokia, kad pas psichologą ateina tie, kurie atvirai bendrauja, išsako visas savo problemas, nuoskaudas, sunkumus, o psichologas tik padeda jiems spręsti savąsias problemas. Konsultacijos sėkmingesnės tada, kai problemą bandoma spręsti kartu su tėvais. Vaikas yra viena šeimos grandžių, todėl jeigu jis keičiasi, tenka keistis ir tėvams, kad ši grandis nenutrūktų. Kartais pasitaiko, kad vaikas ar tėvai nenori priimti pagalbos, tuomet neverta bandyti ją suteikti, nes problemos sprendimas nebus sėkmingas. Po tokių nesėkmingų konsultacijų netiesiogiai tenka išgirsti „psichologas man nepadėjo“.

Kodėl kreipiamasi pagalbos į psichologą?

Augantys vaikai nuolat patiria psichologinių problemų, kylančių dėl tam tikrų amžiaus krizių ir asmenybės formavimosi dėsningumų, savęs realizavimo sunkumų, tarpusavio santykių keblumų, priklausomybių, nepakankamo adaptavimosi mokykloje ir įvairių socialinių priežasčių – tėvų skyrybų, fizinio ar seksualinio smurto, panaudoto prieš jį patį ir t.t.

Priežastys dėl kurių kreipiamasi į psichologą tiek tarp ikimokyklinukų, tiek tarp pradinukų bei vyresnių klasių moksleivių yra skirtingos. Pavyzdžiui, pradinukų tėvai dažniausia kreipiasi dėl vaiko drausmės problemų, vyresniems moksleiviams dažniausiai iškyla santykių su bendraamžiais ar tėvais, mokytojais, savęs nuvertinimo, mokyklos nelankymo problemų. Taigi, priežasčių, paskatinusių kreiptis į psichologą pagalbos, gali būti labai daug ir pačių įvairiausių.

Trapi vaiko psichika be tinkamos šeimos, pedagogo ar psichologo paramos neretai palūžta slegiama sunkumų naštos, ir vaiko elgesys įgauna įvairiai pasireiškiančių netinkamo elgesio apraiškų, sutrinka emocinė pusiausvyra. Pastaruoju metu nereti atvejai, kuomet dvasiškai palūžusiam paaugliui, į galvą ateina mintis pasitraukti iš šio gyvenimo. Krizinių klientų skaičius vis auga…

Ar ne per vėlu kreiptis?

Turbūt sunku yra apsispręsti kada eiti pas psichologą. Visada atrodo, kad dar ne laikas, tačiau, kai jau problema tampa nepakeliama, paaiškėja, kad buvo delsta iki galimai sunkių padarinių. Iš savo darbo Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje patirties, galiu pastebėti, kad prieš 3-4 metus pagalbos dažniausiai kreipdavosi asmenys, turintys tam tikrų psichologinių problemų, pastaraisiais metais vis didėja vaikų, turinčių psichikos sutrikimų. Tai yra, dar neseniai buvusi tik problema tampa sutrikimu, galinčiu apkartinti ateitį…

Galimybės suteikti psichologinę pagalbą neatitinka poreikų

Nors vaikų psichinė būsena bėgant metams vis sunkėja, o besikreipiančiųjų psichologinės pagalbos skaičius vis auga, tačiau šių pagalbos teikėjų Elektrėnų savivaldybėje trūksta. Konsultuoti gali tik tinkamą išsilavinimą turintys psichologai, jų kvalifikacijai keliami gana aukšti reikalavimai. Vertinant realią šių dienų situaciją, pagalbos ieškantiems tėvams, deja, tenka sakyti, kad sumažėjus psichologų skaičiui ugdymo įstaigose (tuo pačiu ir mūsų savivaldybės Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje), ir psichologinė pagalba teikiama tik ribotam vaikų skaičiui…

 

INGRIDA PURONIENĖ,

Elektrėnų Švietimo paslaugų centro

Pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė

Straipsnis „Elektrėnų kronikoje“,

2010 m. liepos 9-15 d., Nr. 27 (573)

Remdamasi savo patirtimi, pastebiu, kad ne visi tėvai geba būti visaverčiais savo vaikų ugdytojais. Neretai tėvus tenka įtikinėti tam, kad jie įsitrauktų į bendrą komandinį darbą tarp mokyklos ir šeimos, o kartais užtenka paskatinimų, padrąsinimų. Labai svarbus tiek mokyklos, tiek šeimos bendradarbiavimas, užtikrinantis sėkmingą vaiko ugdymąsi. Čia didelis vaidmuo tenka vaikų ugdymo įstaigoje dirbančiam socialiniam pedagogui. Jis tampa „ryšininku“ tarp šeimos ir mokyklos. Plačiau apžvelgsiu ir supažindinsiu vaikų tėvus ir bendruomenę su socialinio pedagogo pareigomis ir pagalbos galimybėmis bendradarbiaujant su vaiko šeima.

Kas yra socialinis pedagogas? Tai vaiko gerovės advokatas. Jis prisideda užtikrinant vaikų saugumą, šalina mokyklos nelankymo priežastis, padeda vaikui ugdyti socialinius įgūdžius, adaptuotis mokykloje, vykdo neigiamų socialinių reiškinių prevenciją, skatina įsitraukimą į popamokinę veiklą. Socialinis pedagogas padeda vaikui pritapti prie įvairių gyvenimo permainų; pataria, kaip išmokti pasipriešinti smurtui, prievartai mokykloje, šeimoje; skatina gerai žinoti savo teises ir pareigas, gerbti šalies įstatymus ir laikytis jų; skatina aktyviai visuomeninei veiklai mokykloje ir už jos ribų; informuoja apie drausminamųjų priemonių taikymą neatliekant pareigų ir nesilaikant nustatytų elgesio taisyklių.

Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas: siekti vaiko gerovės; vykdyti ankstyvąją prevenciją; ugdyti socialinius įgūdžius; suteikti vaikui reikalingas socialines paslaugas (nemokamo maitinimo organizavimas, aprūpinimas mokinio reikmenimis ir pan.); sudaryti prielaidas sėkmingai augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai.

Socialinio pedagogo santykis su vaiko šeima. Dirbdamas su vaikais, socialinis pedagogas neišvengiamai bendrauja su jų tėvais. Informacija, gauta iš tėvų, gali būti labai svarbi pedagogams. Kas geriau, jei ne tėvai, žino, kuo jų vaikas domisi, kokia paskatinimų forma veiksminga vaikui, kaip jam sekasi įgyvendinti įsipareigojimus ir pan. Tik nuoseklus ir sistemingas bendradarbiavimas su šeimos nariais gali duoti teigiamų rezultatų, o tėvų dalyvavimas aptariant vaiko ugdymosi perspektyvas gali būti naudingas visai ugdytojų komandai ir ypač – pačiam vaikui. Socialinis pedagogas organizuoja tėvų susitikimus su specialistais vaiko teisių klausimais, informuoja tėvus apie vaiko socialinės apsaugos įstatymus ir tėvų atsakomybę už vaikus, taip pat gali nukreipti juos pas kitus specialistus (psichologus, psichoterapeutus).

Individuali pagalba vaikui. Socialinis pedagogas gali skirti pagalbą vaikui individualiai: pokalbių, konsultacijų ir grupinės veiklos metu (socialiniai vaidinimai ir žaidinimai, socialinių įgūdžių grupės ir pan.).

Be abejo, didžiausią vaidmenį vaiko auklėjime ir vystymesi atlieka šeima. Tačiau reikalingas ir kitų socialinių grupių ir asmenų: mokyklos, žiniasklaidos, neformaliojo ugdymo įstaigų, įsitraukimas į vaiko ugdymo procesą. Raginu tėvelius, iškilus vaiko elgesio, ugdymo problemoms, dažniau kreiptis į mokyklos mokytojus, socialinius pedagogus, psichologus, nes tik bendradarbiaudami galime padėti vaikui įveikti sunkumus ir formuoti visapusišką asmenybę.

 

ALIONA SASNAUSKIENĖ

Elektrėnų Švietimo paslaugų centro

Pedagoginės psichologinės tarnybos

Socialinė pedagogė

Straipsnis „Elektrėnų kronikoje“,

2010 m. gruodžio 10-16 d. Nr.49 (595)

„Naujai užgimęs žmogus ne iš karto tinka savo gyvenimo uždaviniams ir tikslams tarnauti. Tarp jo gimimo ir pilno jo pasiruošimo gyvenimo uždaviniams, praeina nemažas augimo – brendimo tarpas, kuris gali būti trumpesnis ar ilgesnis pagal tai, kokių polinkių ir dovanų yra jo prigimtyje įdiegta, kokiomis aplinkybėmis jis auga, bręsta, ir kokiems uždaviniams likimas jį skiria.” (Stasys Šalkauskis)

Gana dažnai girdime tariant – specialiųjų poreikių vaikai. Kas gi jie? Tai vaikai, kuriems kartais sunkiai sekasi išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti arba ilgai kantriai besimokydami negali prisiminti ką tik išmoktos taisyklės ar eilėrašio, pamiršta nurodymus, instrukcijas, paaiškinimus, o dar kitiems sunkiai sekasi suprasti mokytojo pasakojimą ir aiškinimą. Gana dažnai šių mokinių sąsiuviniai mirga nuo mokytojo raudonai paryškintų klaidų ir pastabų. Pasitaiko, jog mokinys negali nieko papasakoti stovėdamas prieš visą klasę, nors namuose puikiai pasakojo išmoktą straipsnelį ar išmoktą eilėraštį mamai. Dar kiti pamiršta atsinešti į mokyklą reikiamas mokymosi priemones, atlikti namų darbus. Daug rūpesčių mokytojams ir tėvams kelia vaikai, kurie protestuoja, atsisako dirbti, trukdo kitiems ir ardo normalų darbo ritmą pamokoje. Būna, jog mokymosi sunkumų priežastimi tampa liga ar socialinės gyvenimo sąlygos, kai tėvai išvyksta į užsienį dirbti, o vaikai paliekami seneliams ar giminėms juos prižiūrėti.

Pedagogai dėl kylančių problemų sprendimo tariasi su tėvais ir specialistais, ieško būdų kaip padėti vaikui įveikti mokymosi sunkumus. Ugdymo įstaigose veikia specialiojo ugdymo komisijos, kurios ir padeda apsispręsti dėl pagalbos mokiniui galimybių, Bendrųjų ugdymo programų palengvinimo. Labai reikšmingas mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas, nes tėvai gali daug prisidėti prie vaiko ugdymo(-si). Mokiniui padarius pažangą, įveikus žinių spragas grįžtama prie Bendrosios programos, bet jei mokiniui nesiseka susidoroti ir su palengvintos apimties programa, siūloma atlikti išsamesnį mokinio vertinimą pedagoginėje psichologinėje tarnyboje (toliau – PPT) ir gauti rekomendacijas dėl tolimesnio ugdymo. Vienu ar kitu vaiko mokymo(-si) laikotarpiu trumpesnį ar ilgesnį laiką specialiosios pedagoginės pagalbos gali prireikti įvairių mokymosi sunkumų turintiems ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams.

Nuo 2005 m. dirbu Elektrėnų savivaldybės PPT ir noriu pasidalinti specialiojo pedagogo darbo ypatumais. Dažnai tenka atlikti pedagoginį vaiko įvertinimą: vertinu ikimokyklinio amžiaus vaikų kompetencijas, o taip pat mokinių akademinį pasiekimų lygį. Kartu su PPT specialistėmis parengiame vertinimo išvadas, rekomenduojame ugdymo programas; tėvams ir pedagogams rengiame rekomendacijas dėl tolimesnio darbo su vaiku. Teikiu metodinę pagalbą mokytojams, mokytojo padėjėjams, konsultuoju pedagogus modifikuotų, adaptuotų programų rengimo klausimais, dėl ugdymo turinio pritaikymo specialiųjų poreikių vaikams. Vedu seminarus, dalyvauju socializacijos projektuose, skaitau pranešimus specialiojo ugdymo klausimais bei renku duomenis apie specialiųjų poreikių mokinius Elektrėnų savivaldybės ugdymo įstaigose. Taip pat PPT ir ugdymo įstaigose, neturinčiose pagalbą teikiančių specialistų vedu individualias pratybas vaikams, jų pažintinėms funkcijoms lavinti, įveikiant mokymosi spragas.

Šiuo metu, 2009/2010 m.m., Elektrėnų savivaldybės ugdymo įstaigose mokosi 166 specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniai, iš kurių 131 teikiama 8 specialiųjų pedagogų pagalba (užimta 5,5 etato). Nors kiekvienais mokslo metais specialiosios pagalbos kiekis didėja, bet galimybės gauti pagalbą mažėja (mažinami specialistų etatai, nes šalyje krizė – visi vykdo „taupymo programą”), ne išimtis ir ugdymo įstaigų specialiojo pedagogo pagalbos teikimo galimybių ribojimas. Tikėkimės, kad pagalbą specialiųjų poreikių mokiniai gaus pilnai – tiek mokytojo, tiek specialisto, tiek mokytojo padėjėjo, kaip tai yra numatyta teisės aktuose ir Bendrosiose ugdymo programose.

 

MARIJONA SAJETIENĖ

Elektrėnų Švietimo paslaugų centro

Pedagoginės psichologinės tarnybos

Specialioji pedagogė

Straipsnis „Elektrėnų kronikoje“,

2010 m. balandžio9-15 d., Nr. 14 (560)

Galvos skausmas vaikystėje ir paauglystėje visada kelia nerimą tėvams, nes pats skausmo faktorius visada yra signalas tam tikrų organizme vykstančių pakitimų.Galvos skausmai tiek vaikams tiek suaugusiems gali būti pirminiai ir antriniai. Pirminiai – kai organizme nėra jokios kitos ligos ar sutrikimo, galinčio sukelti galvos skausmus,o antriniai- kai galvos skausmai yra tik lydintis simptomas organizme esančios ligos ar sutrikimo. Antrinių galvos skausmų priežastys gali būti labai įvairios: ausų, nosies, gerklės ar kitų organų ligos, įvairios infekcijos, apsinuodijimai ir pan.

Visais šiais atvejais, išgydžius pagrindinę ligą, išnyksta ir galvos skausmas.

Dažniausi pirminiai galvos skausmai vaikų amžiuje yra įtampos tipo galvos skausmai ir migrena.

Migrena dažniausiai pasireiškia pulsuojančio arba duriančio pobūdžio galvos skausmu vienoje ar abiejose galvos pusėse, skausmas gana intensyvus ir stiprėja atliekant bet kokią fizinę veiklą, pvz.: lipant laiptais. Migreninį galvos skausmą visada lydi pykinimas ir/arba vėmimas, padidėja ligonio jautrumas šviesai (fotofobija) bei triukšmui (fonofobija), jis paprastai pageidauja tylos bei ramybės. Skausmo trukmė – nuo 30 min. iki 6 val., kartais skausmas gali užsitęsti net iki 2 parų. Stiprus skausmas apriboja vaiko įprastą dienos veiklą, jis nori atsigulti, dažnai užmiega.

Kai kuriems vaikams pasireiškia vadinamoji aura – tai kompleksas įvairių pojūčių (regėjimo sutrikimas, mirgėjimas akyse, kartais- liežuvio ar veido raumenų aptirpimas, kalbos sutrikimas), atsirandantis 10-30 min. prieš galvos skausmo priepuolį. Migrenos priepuoliai gali būti reti: nuo keleto kartų per visą gyvenimą ir pakankamai dažni: iki kelių kartų per mėnesį ar net savaitę.

Įtampos tipo galvos skausmas paprastai prasideda iš lėto ir stiprėja palaipsniui. Skauda dažniausiai visą galvą, skausmas vidutinio intensyvumo, spaudžiančio ar veržiančio pobūdžio, gali tęstis nuo pusvalandžio iki keleto dienų. Pykinimo, vėmimo paprastai nebūna. Šio tipo skausmas dažniausiai netrukdo vaikui užsiimti įprasta kasdienine veikla. Nebūna ir aukščiau paminėtos foto- bei fonofobijos.

Jei vaikui skauda galvą daugiau kaip 15 dienų per mėnesį ir skausmas tęsiasi ilgiau kaip šešis mėnesius, diagnozuojamas lėtinis galvos skausmas.

Pirminių galvos skausmų priežastys šiandien dar nėra visai aiškios, bet manoma, kad jų atsiradimą lemia tiek vidiniai skausmo mechanizmų reguliacijos sutrikimai, tiek išoriniai aplinkos veiksniai. Daugeliu atvejų, ypač migrenos, nustatomi buvę ar esantys migrenos atvejai šeimoje ar giminėje, o tai leidžia įtarti galvos skausmų genetinį pagrindą.

Dažnai galvos skausmus provokuoja nervinė įtampa ar pervargimas, miego trūkumas bei nereguliari mityba. Pastebėta ir neigiama ilgalaikio televizoriaus žiūrėjimo ar darbo su kompiuteriu įtaka. Paauglystėje paprastai galvos skausmai padažnėja, manoma, kad tai vyksta dėl hormonų pokyčių brendimo metu. Merginoms galvos skausmai dažnai būna susiję su menstruacijomis. Nustatyta, kad galvos skausmus gali provokuoti ilgai trunkanti kelionė, garsios muzikos klausymas, rūkymas, stiprūs kvapai, dideli kofeino kiekiai (kava, arbata, šokoladas), tam tikri maisto produktai (sūris, pica, šokoladas, ledai, keptas ar riebus maistas, dešrainiai, jogurtas) ir netgi kai kurie vaistai.

Dažniausia diagnozė nustatoma vien tik apklausus pacientą ar jo tėvus. Nėra jokių specifinių testų ar tyrimų pirminių galvos skausmų diagnozei nustatyti.

Pacientas apžiūrimas, įvertinama jo neurologinė būklė. Kartais diagnozės patikslinimui skiriama akių gydytojo konsultacija, akių dugno ištyrimas. Vaizdiniai tyrimai (galvos smegenų kompiuterinė tomografija, branduolių magnetinio rezonanso tyrimas ir kt.) nėra būtini. Jie atliekami tik tokiais atvejais, kai yra kitos ligos, pvz.: galvos smegenų auglio, įtarimas.

Pirminiai galvos skausmai gydomi vaistais nuo skausmo (paracetamoliu, ibuprofenu). Migrenos priepuoliams gydyti yra rekomenduojami specifiniai priešmigreniniai vaistai (sumatriptanas, rizatriptanas), bet daugelis jų rekomenduojama tik vaikams nuo 12m. amžiaus, nes poveikis į vaiko organizmą dar nėra pakankamai ištirtas.

Rekomenduojama stebėti, kas sukelia vaikui migrenos priepuolius ir vengti juos sukeliančių faktorių. Tam padėtų kasdien rašomas galvos skausmų dienoraštis, kuriame būtų smulkiai būtų aprašoma vaiko kiekvienos dienos veikla, valgytas maistas, patirtos emocijos. Jei galvos skausmus sukelia stresas ar nervinė įtampa, kartais gali būti skiriama nervų sistemą raminančių vaistų. Kai kuriais atvejais reikalinga vaikų psichologo ar psichiatro konsultacija. Psichologai siūlo elgesio terapiją, moko relaksacijos būdų, streso valdymo. Vaikui rekomenduojama laikytis dienos režimo, nepervargti, laiku pavalgyti ir gerai išsimiegoti. Judėjimas ir grynas oras taip pat efektyviai mažina galvos skausmus.

Kai kuriais atvejais skiriamas profilaktinis gydymas antidepresantais ar kt. vaistais.

Kada reikėtų sunerimti? Jei vaiko galvos skausmai dažni, ilgai trunkantys ir gana intensyvūs- reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju. Pavojingi ir rytiniai arba naktiniai galvos skausmai, skausmai su pykinimu, vėmimu. Reikėtų gydytojo konsultacijos ir tokiu atveju, jei kartu su galvos skausmais atsiranda ir kitokių simptomų: silpnumas, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimas, regėjimo problemos, karščiavimas ir pan.

 

Paruošė Elektrėnų savivaldybės PPT gydytoja vaikų neurologė Alma Januškevičienė

Atėjus šaltajam periodui vis dažniau mus atakuoja virusai, vis dažniau esame priversti atsigulti į lovą ir gerti vaistus. Vienos ligos praeina greitai ir nesukelia rimtų pasekmių, kitos, deja, priverčia nerimauti ne tik sergančius bet ir jų artimuosius bei gydytojus. Viena iš tokių nerimą keliančių ligų – meningitas.

Meningitas – tai galvos smegenų dangalų uždegimas. Smegenų dangalai supa žmogaus smegenis bei saugo jas nuo sužeidimų. Jei į smegenų dangalus ir smegenų skystį patenka infeciją sukeliantys mikroorganizmai (virusai ar bakterijos) jie pradeda daugintis ir sukelia uždegimą. Dėl uždegimo smegenų dangalai pabrinksta, padidėja spaudimas kaukolės viduje, gali sutrikti normali smegenų veiklą.

Dažniausiai meningitą sukelia įvairūs virusai, rečiau – bakterijos. Virusų sukeltas meningitas paprastai būna vidutinio sunkumo, bakterinio meningito formos pavojingesnės, o kartais – net mirtinos.

Užsikrečiama oro – lašeliniu būdu: virusus platina sergantis žmogus kosėdamas ar čiaudėdamas. Kai kurios virusų rūšys gali plisti per užterštą vandenį ir per nešvarias rankas. Kartais meningitą sukelia enterovirusai, gyvenantys žarnyne. Jų „dėka“ vaikas gali sukarščiuoti, vemti, viduriuoti. Kartais šie virusai išplinta po visą organizmą ir nukeliauja iki pat smegenų dangalų, sukeldami jų uždegimą.

Kai kurios bakterijos, sukeliančios meningitą (meningokokas, pneumokokas) gyvena sveikų žmonių nosiaryklėse (jų aptinkama net 10 % populiacijos). Kosint, čiaudint ar bučiuojantis su kvėpavimo takų sekretu bakterijos gali patekti į aplinką ir užkrėsti kitus. Suserga ne visi užsikrėtę. Tai priklauso nuo įgimto žmogaus atsparumo arba imuninės sistemos būklės.

Būna atvejų, kai suserga ir pats meningokoko nešiotojas, jei jo imuninė sistema dėl kokių nors priežasčių nusilpsta. Tuomet bakterija iš ryklės patenka į kraujotaką, pažeidžia smegenų dangalus, sukelia meningitą ar net septicemiją (kraujo užkrėtimą).

Dėl nepakankamai subrendusios imuninės sistemos beveik pusė visų meningitų atvejų užregistruojama vaikams iki 5m.

Pirmieji ligos simptomai gali niekuo nesiskirti nuo kitų virusinių infekcijų simptomų: atsiranda karščiavimas, vaikas tampa vangus, mieguistas, arba atvirkščiai – neramus, sudirgęs, atšąla jo galūnės, pablykšta oda, kartais atsiranda bėrimas. Vaikas vemia, vengia šviesos, prisilietimų, skundžiasi galvos bei raumenų skausmais.

Kūdikiams be aukščiau išvardintų simptomų stebimas pagreitėjęs kvėpavimas, lošimasis atgal, įtemptas, pulsuojantis momenėlis ar traukuliai.

Sunkiais atvejais bakterijos gali patekti į kraują ir pradėti nekontroliuojamai daugintis. Joms žūstant ar suyrant į kraują išsiskiria toksinai, kurie pažeidžia kraujagysles ir sutrikdo deguonies tiekimą į organus: odą, inkstus ir kt. Kraujas iš pažeistų kraujagyslių sunkiasi po oda, todėl odoje atsiranda taškelio pavidalo bėrimai, kurie vėliau gali plėstis ir didėti. Dažnai šis bėrimas gali būti pirmas ligos požymis. Liga progresuoja labai greitai, todėl pacientą per kelias valandas gali ištikti šokas ir mirtis.

Virusinio meningito gydymas yra simptominis. Tai reiškia kad gydomi tik ligos simptomai (mažinama temperatūra, skiriami skysčiai, vitaminai ir kt.). Bakterinis meningitas gydomas antibiotikais. Po gydymo stacionare paprastai skiriama reabilitacija sanatorijoje.

Norint išvengti ligos svarbu laikytis asmens higienos, plauti rankas ir vengti kontakto su sergančiais.

Alma Januškevičienė

Elektrėnų Švietimo paslaugų centro Pedagoginės psichologinės tarnybos gydytoja vaikų neurologė